Nuo kovo mėnesio pradžios Švietimo centre (Ventos g. 8A) vyksta Mažeikių moksleivių techninės kūrybos centro fotografijos būrelio moksleivės Tatjanos Frenkel pirmoji personalinė paroda „Mintys garsiai“. Nedidelėje erdvėje eksponuojamuose darbuose – šilumos ir jaunatviško trapumo jausmas, o kartu – vidinės brandos ir nepaaiškinama kūrėjo paslaptis.
Prisistatymas
Savo internetiniame tinklapyje autorė bičiuliams ir talento gerbėjams taip pristato pirmąją parodą ir įspūdžius iš atidarymo: „17 minčių apie muziką, žmones ir apie mano spalvų suvokimą. 17 minčių formatu 21x40 cm. Aišku, per parodos atidarymą aš nesugebėjau pristatyti savo darbų nei tyliai, nei garsiai, bet juk jūs suprantat, kad sunku kalbėti ir iškart kažką pasakyti. Net pats parodos pavadinimas „Mintys garsiai“ nepadėjo ką nors sugalvoti, idėja tiesiog nesuveikė, bet įkvėpimo, kuris atsirado įvairių vertinimų, padrąsinimų ir atsiliepimų dėka, man užteks visam pavasariui ir vasarai, galiu net pasidalinti juo. Beje, atidaryme buvo nedidelis furšetas ir grojo gitaristė (garsiai ploju).“
Pirmieji kūrybiniai atradimai
Paprašyta papasakoti truputį daugiau apie save, Tania nuoširdžiai paatviravo: „Iki 10 klasės mokiausi „Jaunystės“ vidurinėje mokykloje, o šiuo metu – Gabijos gimnazijos III klasėje.
Vaikystės mokykla iki šiol užima reikšmingą mano gyvenimo dalį. Vis dėlto ten mokiausi gimtąja kalba, jaučiausi pilnavertė kalbėdama nevaržomai. „Jaunystė“ irgi padarė įtaką mano kūrybai. Juk būtent ten aš prisipažinau savo rusų kalbos mokytojai, kad rašau eilėraščius. Juokinga dabar prisiminti: „Mokytoja, seniai norėjau... hmm... mmm... pasakyt, kad... gmm... rašau eiles. Gal Jūs galėtumėt paredaguot?..“ Žinot, kai kada pradedu pastebėti, jog rusų kalba (gimtoji, kitaip tariant) kažkaip dalyvauja bei sklando net ir mano darytose nuotraukose. “
„Apie save kalbėti sunkiausia“
Pasak T. Frenkel, apie save kalbėti sunkiausia: „Visad bandau save įtikinti, kad tai labai svarbu – gebėti prisistatyti... Mano šeimoje daug gabių muzikantų, tad užaugau, galima sakyti, muzikinėje aplinkoje. O muzika – tai grožis, kurio reikia ieškoti ir jį surasti bei prisijaukinti. Pati groju fortepijonu (baigiau Muzikos mokyklą) ir manau, kad niekada nenustosiu to daryti. Man tai pats geriausias poilsis ir atgaiva sielai – atsisėsti ir pagroti kokį seniai išmoktą valsą. Mano šeima ne tik muzikali, bet ir turi labai įdomią istoriją. Visad giriuosi, kad turiu žydiško, baltarusiško ir rusiško kraujo ir... temperamento. Tikriausiai darni aplinka, kurioje augau ir formavosi mano pasaulėjauta, nulėmė tą supratimą, kurį dažnai akcentuoju savo kūryboje – kodėl reikia mylėti „tuos ir tai“, kurie tave supa, tavimi rūpinasi ir myli. Taip pat, kalbant apie šeimą, galima būtų pasakyti, jog esu nepanaši į savo seseris, bent man taip atrodo. Jos labai ryškių bruožų, labai garbanotos, viena į kitą panašios. O aš ne. Ir dar – esu vienintelė kairiarankė visoje šeimoje.“
Kelias į fotografiją
T. Frenkel fotografuoti pradėjo prieš 4–5 metus: „Nemanau, kad personalinė paroda ar laimėjimai konkursuose jau tikrai kažką reiškia ir žada ateityje... Man dažnokai kyla minčių, jog aš to visiškai neverta. Tačiau visgi fotografija, kaip menas , man reiškia labai daug. Aš dar nesu taip įvaldžiusi fotografijos meno, kad galėčiau juo išreikšti visas savo mintis ir išlieti vidinį pasaulį (kuriame dažnai būna neramu), bet jau esu to kelio pradžioje. Gerai, kad yra tokia technologinė priemonė – „fotošopas“. Visada galima spalvas padaryti tokias, kaip matau arba norėčiau matyti (pripažįstu, kad kartais persistengiu). Aš – intravertė, daug laiko praleidžiu mąstydama savo „kiaute“, tad visas susikaupusias mintis norisi kur nors išlieti ir išlaisvinti, per savo kūrybą suteikti joms kažkokį meninį pavidalą, todėl fotografuoju aplinką ir aplinkinius, bet stengiuos tai daryti taip, kad kiekvienoje nuotraukoje ir jos informaciniame lauke „apsigyventų“ konkreti mintis (primena parodos temą ). Tegul visa tai būna mano ir žiūrovo mažytė paslaptis, tylus žiūrėjimas ir kalbėjimas „be žodžių – mintimis“.“
Viskas vyksta labai greitai
„Kartais man atrodo, kad žmonės taria mano vardą nenoriai ir su kažkokia abejone, tarytum jie nenori garsiai ištarti „Tania“, – toliau pasakojo parodos autorė. – Pastaruoju metu aš itin pradėjau kreipti dėmesį į tai, kaip į mane kreipiamasi. Galbūt žmonės jau priprato prie manęs. Galbūt dar nepriprato. Jau teko išgirsti tris naujas savo, sakyčiau, eilinio rusiško vardo interpretacijas. Įsivaizduokit, kokia aristokrate aš jaučiuosi, kai mano bendraamžiai netyčia kreipiasi į mane pilnu vardu – Tatjana. Mis Frenkel dažnai jaučiasi dėl to nejaukiai.Apie mane užtektų žinoti, jog neatskiriu kairės ir dešinės, nežinau, kelinta šiandien diena ir kiek dabar valandų, rašau liūdnus eilėraščius ir groju valsus, kai viskas atsibosta.
Pirmoji personalinė paroda, pirmasis eilėraščių rinkinėlis ir štai mano blog`as... Turiu nedidelį savo eilėraščių rinkinėlį. Tai neoficialus leidinys, tiesiog padariau knygutę pdf formatu ir nunešiau į spaustuvę...
Taip pat turiu savo tinklapį, čia gyvena mano vidinis pasaulis, keliu nuotraukas bei mintis ir rašau apie save dviem kalbomis ( www.tanyafrenkel.lt). Pastaruoju metu filmuoju. Kol kas tik renginius. Daile užsiimu mažiau, nei turėčiau. Šiuo metu esu taip susiplanavus laiką, kad piešti paveikslus negaliu... Ir tai labai liūdna, nes aš tai mėgstu. Sau pasižadėjau nuo balandžio mėnesio atrasti laiko drobei. Banaliai skamba „trūksta laiko“, bet, kai mokaisi ne gimtąja kalba, viskas žymiai sudėtingiau. Tačiau! Vos nepamiršau. Aš vis tiek piešiu, bet tik mielus atvirukus. Visiems draugams ir ne tik jiems.
Kartais pagaunu save galvojant, ar toks greitas gyvenimo tempas ir prasmės ieškojimas padės atsikratyti jaunatviškų dvejonių bei nerimo, ar pasikeis mane supančio pasaulio ir savęs suvokimas? O gal šie mano greito gyvenimo įvykiai ką nors paveiks ir kas nors pagaliau nedvejodamas, garsiai ir tvirtai pasakys: „Tania, viskas bus gerai“.“
Vytas ALEKNAVIČIUS
