Šeštadienį atgijo senasis Ketūnų kaimas, švenčiantis 475-erius metus. Susirinko gausybė ketūniškių. Buvusios koplytėlės vietoje buvo aukojamos šv. Mišios, koncertavo meno kolektyvai, skambėjo sveikinimai ir linkėjimai.
Pamaldos ir koncertas
Šv.Mišias buvusios koplytėlės vietoje aukojo Telšių vyskupas Jonas Boruta SJ ir Sedos parapijos klebonas kun. Modestas Ramanauskas. Dvasininkai meldėsi už gyvus ir mirusius ketūniškius, vyskupas priminė kaimo istoriją, iš čia kilusius garbingus žmones. Baigiantis šv. Mišioms, klebonas padėkojo organizatoriams, visiems dalyvavusiems ir palinkėjo puoselėti bei saugoti šį kaimą ir jo istoriją.
Po Šv. Mišių renginio vedėja akcentavo, kad nė viena žemaičių šventė neapsieina be „triūbų“. Taigi visą puokštę trankių ir smagių melodijų atvežė Sedos pučiamųjų orkestras „Griaustinis“ kartu su vadovu Kęstučiu Dvaržeckiu. Orkestrantai pamalonino susirinkusiuosius įvairiomis melodijomis. Pasak orkestro vadovo, labai smagu svečiuotis šiame kaime tokią šiltą ir gražią rugpjūčio dieną, palinkėjo visiems stiprybės, sveikatos ir pasisekimo gyvenime.
Koncertą tęsė Plinkšių moterų ansamblis „Svaja“ (vadovė Sima Saliamanaitė).
Sveikinimo kalbos
„Be galo džiaugiuosi, matydama čia jus visus. Ši diena labai graži nuoširdžiam bendravimui: prisiminti savo vaikystę, savo senelius. Manau, kad dar ilgai gyvuos Ketūnų kaimas. Svarbu perduoti meilę gimtinei iš kartos į kartą. Taigi, linkiu gražaus bendravimo, geros sveikatos, kurios niekada nebūna per daug“, – sakė Savivaldybės mero pavaduotoja Irena Macijauskienė.
Viena iš šventės organizatorių ir organizacinio komiteto narių Genovaitė Vanagienė susirinkusiems pranešė, kad visų užsiregistravusių šventės dalyvių pavardės surašytos ant kartono lakštų ir bus patalpintos į koplytėlę.
Buvusios Ketūnų mokyklos direktorės Aleksandros Laureckienės sūnus Virginijus Laureckis tegė, kad ketūniškiams mokykla buvusi visas gyvenimas: „Labai džiaugiuosi, kad organizatoriai sukvietė visus į vieną būrį. Juk kiekvienas žmogus turi turėti savo 
kaimą.“
Rusų sentikių atstovas Aleksandras Skačkovas, kaip pats tikino, kasmet (jau apie 30 metų) atvažiuoja į Ketūnus. „Kai čia būdamas užsimerkiu, matau vaikštančią mamą ir senelę. Paskui dvi savaites jaučiuosi taip, tarsi būčiau atsigėręs tyro šaltinio vandens.“
Linksmai pasisakiusiųjų gretas užbaigė plinkšiškė Genovaitė Griciutė. Ji padainavo savos kūrybos dainą apie Ketūnų mokyklą.
Pasveikintos mokytojos ir apdovanoti organizatoriai
G.Gricienė pakvietė visas buvusias Ketūnų mokyklos mokytojas: Reginą Griciuvienę, Genoveitę Daukantaitę-Kesminienę, Oną Šarnaitę-Vanagienę, Aldoną Šakienę, Aleksandrą Daugintienę, Jūratę Derkintytę. Renginio vedėjai taip pat teko prisijungti prie šio būrelio, nes ji anksčiau dirbo Ketūnų mokykloje. Visos mokytojos trumpai papasakojo apie savo darbo metus Ketūnuose. Pedagogės apdovanotos kardelių žiedais.
Šerkšnėnų seniūnijos seniūno pavaduotojas Antanas Valtas ir seniūnijos atstovė Rūta Narmontienė įteikė padėkas organizacinio komiteto nariams: G. Gricienei, Edvardui Mineikiui, G. Vanagienei, V. Vanagui, S. Griciui, Daliai Strikaitienei, G. Kesminienei bei visiems kitiems, prisidėjusiems prie puikios šventės organizavimo.
Iškilminga šventė
Savo įspūdžiais apie kraštiečių susitikimą pasidalino vedėja G. Gricienė: „Kai pradėjom ruoštis šiai šventei, įsijungė labai daug žmonių ir nė vienas nepasakė, jog negali ar neturi laiko. Juk kraštiečių susitikimas – tai galimybė sugrįžti į Tėviškę, kur basom kojelėm nulakstyti takai ir takeliai, pajusti laiko tėkmę, paliesti vienas kitą rankomis, žodžiais ir širdimi.“ Pasak vienos iš šventės organizatorių G. Gricienės, daugiausia darbų padarė Genovaitė ir Viktoras Vanagai: sukvietė visą giminę. Taip pat Stanislovas Gricius: su bendraminčiais pastatė du medinius kryžius, atnaujino kunigų Juzumų antkapio tvorelę ir dar vieną metalinį kryžių. „Kaip prinokęs obuolys turi nukristi nuo obels, taip Ketūnų kaimo žmonės buvo pribrendę šiam susitikimui. Maloniai nustebino ir Šerkšnėnų seniūnija: nušienauti visi takeliai, išleistas lankstinukas, paruoštos padėkos. Man tai buvo labai daug emocijų suteikęs pats nuostabiausias šios vasaros įvykis. Labiausiai patiko žmonių nuoširdumas, mokėjimas džiaugtis vienas kitu, o Telšių vyskupo Jono Borutos SJ aukotos šv. Mišios renginiui suteikė dar daugiau iškilmingumo. Pasirodo, kad gal kai kam nykstantis Ketūnų kaimas yra kupinas gyvasties.“
Istoriniai faktai apie Ketūnus
Ketūnai minimi 1540 m., nustatant sieną tarp Žemaičių ir Kuršo. 1568 m. Skuodo valdų inventoriaus išraše aprašyta Ketūnų kaimo laukų, pievų, miškų ir ganyklų ribos su valakais. Taip pat šis kaimas minimas ir Raseinių žemės teismo knygose Plinkšių ežero pakrantėje. Yra išlikęs 1600-ųjų metų birželio 3-oios dienos Ketūnų ir Gaurelių dvaro inventorius, surašytas jį pasidalijant broliams Adamkevičiams.
1860 m. Ketūnuose jėzuitai įsteigė oratoriją, pastatydino medinę koplyčią, kuri priklausė Sedos filijai. Joje kartą per mėnesį būdavo pamaldos ir švenčiami Šv. Stanislovo atlaidai. Anksčiau gyvavo Ketūnų dvaras, tačiau po Antrojo pasaulinio karo šiame kaime gyveno gausi sentikių bendruomenė, kurių kapinės išlikusios iki šių dienų.
Pavadinimo kilmė ir mokykla
Manoma, kad Ketūnų kaimo pavadinimas kilęs nuo žodžių „kęsti“ ir „kentėti“. Pasakojama, kad šio kaimo baudžiauninkai labai daug kentėjo, nes dvaro ponai buvę labai žiaurūs, ypač ponia. Baudžiauninkai ne tik kad labai sunkiai dirbę, bet net už mažiausią prasižengimą buvę smarkiai mušami. Tam klėties prieangyje specialiai buvo įtaisytos grindys, kur pririšdavo ir plakdavo baudžiauninkus. Ta klėtis buvo vadinama „magazinu“. Vėliau kaimas buvo pavadintas Kankinių kaimu.
Maždaug 1900-aisiais dvaro pastate įkurta mokykla, kurioje buvo mokoma rusų kalba. Vėliau mokykla buvo uždaryta, bet 1918 m. čia įsikūrė lietuviška pradinė mokykla, kurioje mokėsi apie 30 vaikų. Nuo 1950 m. rugsėjo 1 d. Ketūnų mokykla tapo septynmete. Mokinių skaičius nuolat augo, nebeužteko turimų patalpų, todėl teko nuomotis iš pil. Plinkuso. Dabar mokykla jau veikė dviejuose pastatuose. 1961 m. mokykla performuota į aštuonmetę, kurioje mokėsi 120–166 moksleiviai. 1978 m. aštuonmetė mokykla iš avarinių patalpų perkelta į Plinkšes.
Valerija KVEDARAITĖ
Nuotraukos iš Savivaldybės archyvo
