Sužinok daugiau
Vasara – atostogų ir kelionių metas. Vieni labiausiai lankomų kultūros paminklų Vakaruose yra bažnyčios – pakrikštytųjų namai. Krikščionys čia mokosi ir stiprinasi, kad pajėgtų būti, kuo turi būti. Bažnyčių pastatai visą savo grožybę atskleidžia ir savo prasmę parodo liturgijos metu. Kiekvieni namai turi savas taisykles. Ne visi jas žino.
Pirmiausia čia ne paplūdimys, tad ir drabužių reikia kitokių; nedera užeiti nepridengtais pečiais ir labai trumpomis kelnėmis ar sijonu. Daugelyje turistų pamėgtų bažnyčių prieangyje būna padėtos skaros, kuriomis prisidengiame apnuogintas kūno vietas. Dievas tikrai neskambins mobiliuoju telefonu, tad reikia išjungti garsą (kaip ir teatre bei ligoninėje!). Kramtomoji guma naudinga po valgio, bet ne bažnyčioje. Vyrai visose patalpose nusiima kepurę. Numylėtiniai gyvūnėliai turi palaukti lauke. Aptarti svarbias naujienas bus laiko išėjus, o svarbiais pastebėjimais dalijamės tyliai.
Prie įėjimo apsišlakstoma švęstu vandeniu persižegnojant, paliečiant ar pabučiuojant, ar tiesiog pažvelgiant į čia pat esantį Nukryžiuotąjį. Tai – Krikšto atminimas. Mes esame suburti Kristaus mirtimi ir prisikėlimu. Pakrikštytieji prisimena, kad per Krikštą jie tampa šiuose namuose vykstančių sambūrių visateisiais dalyviais.
Pirmiausia pareiškiama pagarba Eucharistinėje Duonoje esančiam Viešpačiui. Einama į Švenčiausiojo Sakramento koplyčią ar į suolą, jei tabernakulis yra didžiojoje bažnyčios erdvėje. Jo vieta žymima raudonai degančiu žibintu. Žegnojamės laiminančia, į save atgręžta plaštaka. Trimis didžiausiais pirštais, kurie ženklina Trejybę, tardami „Tėvo“, paliečiame kaktą, „ir Sūnaus“ – krūtinę duobutės lygyje, „ir Šventosios“ – kairį petį, „Dvasios“ – dešinį petį, „Amen“ – rankas sudedame. Šitaip prisimename, kad esame pakrikštyti Dievo – Trejybės vardu ir Juo pradedame visas savo veiklas. Tai – ir tikėjimo išpažinimas, ir bažnytinės tapatybės pareiškimas (katalikai žegnojasi kitaip nei ortodoksai). Liturgijos metu žegnojamės tik visi kartu pradėdami Mišias ar kitų sakramentų šventimą. Dera persižegnoti ir palaiminimo metu.
Dešinės rankos nykščio minkštąja dalimi paženkliname kryželiu kaktą, lūpas ir krūtinę prieš pradedant Evangelijos skelbimą per Mišias. Taip išreiškiame prašymą – linkėjimą, kad Evangelija būtų suvokiama, skelbiama ir išgyvenama.
Klūpėjimas – intensyvios maldos ir atgailos ženklas. Abiem keliais klūpima garbinant Švenčiausiąjį Sakramentą bei atliekant išpažintį. Priklaupiama prieš Švenčiausiąjį Sakramentą praeinant pro tabernakulį ar pro altorių, kai švenčiama Eucharistijos liturgija ar adoruojama Eucharistija. Priklaupiama tiesia nugara ir galva, dešiniu keliu paliečiant grindis kairio kulno lygyje. Nedera klūpėti vienu keliu! Giliu nusilenkimu (lenkiant nugarą tiek, kad rankomis būtų galima paliesti kelius) pagerbiami Viešpaties ženklai, kai pro juos praeinama – altorius ir liturgijai vadovaujantis vyskupas ar jį pavaduojantis kunigas bei priimant baigiamąjį palaiminimą. Sėdėjimas – maldos, neskubos, dėmesingo klausymosi laikysena. Sėdima per skaitinius ir homiliją, atnašavimą, priėmus Komuniją. Suoluose būtina pagarba ir dėmesys vėliau atėjusiajam! Stovėjimas – pagrindinė krikščionio maldos laikysena, primenanti Velykas – drauge su Kristumi esame Prisikėlimo žmonės. Stovima nuo Mišių pradžios iki pirmojo skaitinio, per Evangeliją, per tikėjimo išpažinimą ir visuotinę maldą, per Eucharistijos maldą, kalbant „Tėve mūsų“, Komunijos maldą ir per palaiminimą.
Prisimindami, kad esame į naująją Jeruzalę keliaujanti, Kristaus vedama tauta, einame procesijose. Yra trys simbolinės procesijos – įžangos (suvienyti susirinkimą ir pradėti liturgiją), atnašų (atnešant duoną ir vyną bei dovanas ir pinigus Bažnyčios reikmėms) ir Komunijos (keliaujant priimti Viešpaties duodamą valgį) bei Eucharistinė (ypač Devintinių, kai skelbiame gatvėse, kad Kristus yra mūsų gyvenimo stiprybė).
Pinigai renkami dviem tikslams – Bažnyčios misijai vykdyti ir vargšų globai. Aukojama, tai yra dalijamasi savu gėriu džiaugsmingai ir dėkinga širdimi. Aukotoją pažįsta Dievas!
Ramybės palinkėjimo metu šalia esantiems paspaudžiama dešinė pasižiūrint į akis ir linkint, kad priimtume Kristaus dovaną. Artimi žmonės gali sveikintis pabučiavimu ir apkabinimu. Nedera vaikščioti.
Komuniją priimti gali tik pakrikštyti ir bent kartą per metus atliekantys išpažintį, neturintys sunkios (svarbios, norėtos ir sąmoningos) nuodėmės. Komunija priimama procesijoje. Iš anksto priklaupiama (kai nepajėgiame priklaupti ar atsiklaupti, nusilenkiame); priėjus prie Komunijos dalintojo į tikėjimo išpažinimą KRISTAUS KŪNAS atsiliepiame AMEN ir ant liežuvio padėtą Valgį pagarbiai sukramtome. Grįžę į savo vietą dėkojame (sėdėdami ar klūpėdami). Negalintys priimti Komunijos gali paprašyti asmeninio palaiminimo, kuris yra prašymas – linkėjimas – maldavimas keisti gyvenimą. Komunijos procesijoje dalyvaujame sukryžiuotomis ant krūtinės rankomis. Tai yra ženklas – prašymas kaktą pažymėti kryželiu.
Žvakės, paaukojus pinigų uždegamos bažnyčioje, yra „ne auka Dievui“, o mūsų maldos kokia nors intencija, ženklas.
Užsakyti Mišias – neaprėpiamą Kristaus Auką paskirti už save ar savo artimuosius, gyvus ir mirusiuosius – derėtų bent kartą per metus. Tariamasi raštinėje ar zakristijoje paaukojant konkrečią pinigų sumą.
Labai tikimės, kad šios kelios pastabos leis visiems bažnyčioje jaustis smagiai ir „savo vietoje“.
Kun. Artūras KAZLAUSKAS
Projektas „Iš praeities – į dabartį“. Remia 
