Sigitas Kazlauskas – tikras žemaitis, besistengiantis gilintis į Žemaitijos kultūrinį paveldą, savo fotografijose perteikiantis gimtosios žemės ženklus. Tuo tarpu jo žmona Loreta – panevėžietė. Šiuos skirtingų etnografinių regionų žmones suvedė Rokiškis, nes ten, Kultūros mokykloje, abu studijavo, ten jie užsidegė fotografija, ten mokėsi vadovavimo kolektyvams ir, svarbiausia, ten nusprendė drauge eiti Gyvenimo keliu. Nors apie juos geriausiai kalba darbai, vis dėlto šiek tiek bandysime pristatyti šiuos bendraminčius kūrėjus.
Žemaitis ištikimas Žemaitijai
S. Kazlauskas, baigęs Žemaičių Kalvarijos vidurinę mokyklą, toliau mokytis nusprendė Rokiškyje. Čia, Kultūros mokykloje, baigė kino-foto kolektyvų meno vadovo specialybę. 1987 m. baigęs mokyklą liko joje dirbti. Tuo pat metu dirbo ir dėstytoju laborantu, ir Rokiškio rajoninių kultūros namų fotostudijos būrelio vadovu. Tačiau gimtojo krašto trauka kvietė grįžti atgalios į Žemaitiją. Sigitas taip ir padarė drauge su savimi parsiveždamas aukštaitę žmoną Loretą. Grįžęs į savo kraštą, kelerius metus dirbo Naftininkų kultūros namuose fotostudijos vadovu ir, žinoma, pats ėjo meninių ieškojimų ir atradimų keliu.
Šiandien S.Kazlauskas – žinomas fotografas ne tik regione, bet ir visoje šalyje. Lietuvos ir kitų šalių peizažai, netikėtos aplinkos detalės, kultūros paveldo ojektai, charakteringi žmonių veidai apsigyvena Sigito nuotraukose ir žiūrovus ragina akyliau žvelgti į pasaulį, būti atidesnius detalėms, spalvų deriniams. Sigitas prisipažįsta personalines parodas rengiąs maždaug kas penkeri metai, tačiau per laikotarpį iki kitos parodos darbai eksponuojami daugelyje šalies miestų. Paskutinė didesnė paroda – Užgavėnių personažų – eksponuota Akmenės krašto muziejuje. Be abejo, šie etnografinį šalies paveldą įamžinę darbai, kuriuose atsispindi Rumšiškių, Platelių, Žemaičių Kalvarijos Užgavėnių švenčių akimirkos, turi įvairiaprasmę išliekamąją vertę. Taigi Sigito fotografijos ant drobės – tikrai akį bei sielą džiuginantys meno kūriniai.
Ir panašūs, ir skirtingi
L. Kazlauskienė ne tik palaiko vyro sumanymus ir padeda juos įgyvendinti, bet ir pati pasižymi savitu pasaulio matymu. Abu su Sigitu aktyviai dalyvauja Plungės fotoklubo „Žybt“ meniniuose projektuose, kad ir, tarkim, klubo išvykose į įvairius Lietuvos ar Latvijos kampelius, kurių rezultatas – teminės parodos. Jiedu plungiškius buvo įtraukę ir į drauge su Ventos regioniniu parku organizuotą projektą ,,Viena diena prie Ventos“.
Kiek abiejų dalyvauta įvairiose parodose, ir suskaičiuoti jau nebeįmanoma, o tai byloja, kad gyvenama nuolat mąstant, stebint, ieškant, bandant. Juk kiekvieno menininko tikslas – atrasti kažką naujo sau ir tais atradimais dalintis su kitais. Štai pastaraisiais metais L. ir S. Kazlauskai užsibrėžė aplankyti Žemaitijos piliakalnius. Nors dar daug jų neapvaikščiota, tačiau įspūdžiai iš ligšiolinių „mini ekspedicijų“ dviese – įkvepiantys. Žavi ant piliakalnių tvyranti dvasia, atsiveriantis Žemaitijos peizažas, galimybė susitikti su istorija.
Loreta prisipažįsta daug dėmesio skirianti pastatyminei fotografijai, kur tenka derinti savo profesionalumą ir žmonių norus. „Čia turi būti kruopštus estetas, nes džiuginančiam rezultatui svarbi menkiausia detalė, spalvų dermė, kompozicinis sprendimas“, – pasakoja fotografė. Kad L. Kazlauskienės darbu klientai patenkinti, byloja dažni kvietimai įamžinti svarbiausius gyvenimo įvykius.
L. ir S. Kazlauskai turi savo verslą ir fotografija taip pat sudaro nemažą jo dalį. Čia aktyviai padeda vyresnysis sūnus Mantas. Tuo tarpu jaunėlis Tadas, turėdamas laisvo laiko, mielai drauge su tėvais leidžiasi ieškoti „gerų kadrų“.
Žodžiu, sunku papasakoti apie tai, kas turi būti regima ir pajuntama, tad belieka palinkėti fotomenininkams gražių atradimų, o žiūrovams 
malonių pojūčių, žvelgiant į Kazlauskų darbus.
Puslapį parengė Sigutė VAIŠNIENĖ
Projektas „Iš praeities – į dabartį“. Remia 
