Viskas žydi
Viskas žydi –
Žydi sodai, darželiai ir pievos.
Senos kapinės žydi...
Nieko keisto – gegužės pradžia.
Pamatuoja kamanė obels žiedo dydį,
Suputoja baltai pora kriaušių šalia...
Nebekarpo vaikai mamom tulpių iš popieriaus –
Visa lysvė po langu – tokia raudona!
Kvepia Žemė – lietaus laukti kantriai išmokusi –
Va dabar – jau palaistyta.
Jau – ne sausra.
Viskas žydi –
Žydi sodai, darželiai ir pievos.
Senos kapinės žydi...
Žvilgsnis skęsta gegužio žieduos...
Pamatuoja rankelė Mamos delno dydį,
Na, o meilę Širdies – tik širdis pamatuos.
Jūratė Norvaišienė
Noriu dar!
Kaip noris šį rytą išeiti,
Kur baigiasi gatvės
Ir kojos
Atsiremia žemėn,
O laiko
Nesijaučia,
Vien tik kvėpuoja
Pavasariu šakos lazdyno –
Žydėjimas pažeria dulkes.
Žibuoklė nedrąsiai vadina
Priėjus arčiau greta gultis
Ir oda pajausti, kaip skinas
Į šviesą gležnutė žolė.
Varnėnais pragysta beržynas,
Apkurtę vėl ima girdėt...
Šį rytą taip noris išeiti,
Atskiest kraują beržo sula.
Užverst dangui galvą,
Apkvaitus
Kartot –
Noriu dar!
Negana!
Jūratė Norvaišienė
Gegužio sniegas
Ir vėl snigs.
Už apykaklių vėjas pustys
Ievų žiedlapius,
O gegužio naktis
Tik trumpam
Duos ramybę...
Kol vėl
Brūkštels potėpį sodrų rytuos.
Ir kvatos.
Prisidengę nuo saulės akis
Juoksis žmonės.
O jis kris
Vyšnių soduos senuos...
Ir prie upių...
Kol vėl
Dings liepsnojančiuos tulpių
Žieduos...
Jūratė Norvaišienė
Visos žiemos praeina
Visos žiemos praeina – pavasariai
Kišenes žalio juoko pripildo.
Šaltis laikinas –
Šlapdribas išstumia
Pienės skaisčiai geltonos...
Ant smilgos
Vienadienis drugelis pasisupa...
O juk vakar dar skleidėsi snaigės...
Nesuklysk – tai tik ievos išsipuošė
Ir per naktį prieš pilnatį braidė.
O Venta palei krantą nuščiuvusi
Nekaltybę jų gėrė ir gėrė...
Suskaičiuoja gegutė ir suveria
Ant žilvičio kasų metų vėrinį.
Visos žiemos praeina –
Vėl dobilas
Brenda saulės sutikt
Per ražienas...
Jūratė Norvaišienė
Kaštonai ir vėjas
Siautė pūgos ir aš pažadėjau
Grįžt tada, kai kaštonai žydės.
Jau pavasaris – baltos alėjos
Ne nuo sniego – nuo džiaugsmo širdies.
Prikapsėjo po lašą, po lašą,
Rodos, tuoj per kraštus išsilies.
Neužtenka – vis maža, dar maža
Tos viliokės gegužio nakties.
Nepajusim, kaip mirktels rugsėjis
Ir rūkai per pečius apkabins.
O kol kas – tik kaštonai ir vėjas
Ir pamiršusi laiką širdis.
Jūratė Norvaišienė
