Tokiu šūkiu pavadinta Betliejaus taikos ugnies kelionė iš Betliejaus.
Taikos pasakėčia byloja:
– Pasakyk, kiek sveria snaigė? – paklausė zylė balandžio.
– Ne daugiau nei nieko, - atsakė šis.
– Tuomet papasakosiu tau nuostabią istoriją, - tarė zylė. – Aš tupėjau ant eglės šakos, visai arti kamieno, kai pradėjo snigti; ne taip smarkiai, kaip šėlstant pūgai, bet lyg pasakoje, be garso ir be svorio. Kadangi neturėjau ką veikti, skaičiavau snaiges, krintančias ant šakų ir spyglių ir pasiliekančias kaboti. Jų buvo lygiai trys milijonai septyni šimtai keturiasdešimt vienas tūkstantis devyni šimtai penkiasdešimt dvi. Vos tik nukrito trys milijonai septyni šimtai keturiasdešimt vienas tūkstantis devyni šimtai penkiasdešimt trečioji – ne daugiau nei visiškas niekas – šaka nulūžo.
Tai tarusi zylė nuskrido.
Balandis, kuris nuo pat Nojaus laikų yra šių klausimų žinovas, trumpai pamąstęs, tarė pats sau:
– Galbūt tik vieno vienintelio žmogaus balso dar trūksta, ir pasaulyje įsiviešpataus taika.
Kiekvienais metais Austrijoje yra išrenkamas „Taikos vaikas“, kuris skrenda į Betliejų uždegti pagrindinį taikos ugnies žibintą ir parveža jį į Vieną, kur jo jau laukia įvairios organizacijos iš Europos, Rusijos ir Šiaurės Amerikos. Šių metų „Taikos vaikas“ – Niklas Dumhart`as. Dešimties metų berniukas Niklas gyvena su tėvais, sese ir močiute St. Georgen an der Gusen miestelyje, Austrijoje. Savo laisvu laiku Niklas padeda pabėgėlių šeimai, ypač 11 metų afganistaniečiui berniukui. Berniukai kartu rengia namų darbus, mokosi vokiečių kalbos, žaidžia futbolą. Niklas sako: „Savaime suprantama, jei kažkas atvyksta iš kitos šalies, jiems reikia pagalbos ir aš jiems padėsiu.“ Užaugęs berniukas nori būti gydytoju, kad galėtų ir toliau padėti žmonėms, kuriems reikia pagalbos.
Ukrinų ateitininkai Ugnelę paėmė iš Žemaitijos skautų organizacijos Medeinos draugovės narių Sedoje, parvežė į Renavą, Židikus ir Ukrinus. Pakeliui Ugnele pasidalijome su ligoniais, brangiausiais žmonėmis, kurie savo gyvenimo prasmę sudėjo į šviesaus jaunimo ugdymą. Džiugina nuoširdumas tų, kurie dalija ir priima Betliejaus taikos ugnelę kaip vidinę šviesą. Ukriniškiai, Betliejaus taikos ugnies nušviesti, ketvirtą advento sekmadienį meldėsi Albinos ir Antano Pocevičių sodyboje. Ukrinų kaimo seniūnaitė Valda Muravjovienė susirinkusiuosius įtraukė į adventinio vainiko puošimą, užminusi žaismingiausių mįslių ir minklių. Džiaugiamės širdžių bendryste, kurią ypač sustiprina bendra malda. Po skambios giesmės sekė žaismingi prisiminimai apie ukriniškių senolių jaunas dieneles – kaip vilties ženklas: darniai sutardami galime gyventi prasmingai ir džiugiai.
Jurgita PAULAUSKAITĖ
Ukrinų ateitininkų kuopos globėja
