Metų sandūros laikmetis, mano nuomone, Lietuvoje nepasižymėjo lietuviams būdinga ramybe, stebinančia kantrybe. Jeigu naujametinę naktį Lietuvos dangus nušvito ir griaudėjo nuo fejerverkų salvių (taip žmonės išreiškė savo vidinį dvasinį pasitenkinimą), tai reikia džiaugtis ir teikia optimizmo ateičiai, sukelia geras emocijas. Bet tai, kas mūsuose vyko ir vyksta ne danguje, o ant žemės, verčia mus giliai susimąstyti.
Kai pagalvoji, kaip lengvabūdiškai, dešimtmečius nieko nedarant, nebandant pertvarkyti, pakeisti nusistovėjusios betvarkės, nejaučiant jokios atsakomybės, visiškai negalvojant apie pasekmes, paskubomis uždaromi vaikų globos namai, broliai atskiriami ir apgyvendinami skirtingose vietose. Spauda ir televizija pilna surežisuotų, parodomųjų reportažų, kaip mes, valdžia, operatyviai išsprendėme vaikų globos įstaigose dešimtmečiais nespręstas problemas. Juokas pro ašaras. Ar nuo to mažiau reikės prižiūrinčių auklėtojų? Jeigu jų trūko vaikams esant viename pastate, tai dabar, kai auklėtojoms teks bėgioti po visą miestą, pasirodo, jų užteks. Kažin ar vaikams gyventi atskiruose daugiabučių namų butuose maloniau negu viename pastate visiems kartu, kur šalia yra ir brolis, sesuo. Pasirodo, ir lėšų išlaikymui reikės mažiau. Duok dieve, kad taip ir būtų. Bet mūsų valdžios ketvirčio amžiaus vadovavimo praktika parodė, kad jie labai greitai sugriauna tai, kas buvo, bet labai sunkiai pasiūlo ką nors geresnio. Neanalizuoja, ką reikia taisyti, ką iš pagrindų pakeisti. O kas nuo to kenčia? Aišku, kad ne valdininkai – jie nė už ką neatsako.
Kai pagalvoji, kaip mūsų valdžia dirba. Kol nieko sukrečiančio Lietuvoje neįvyksta, visos valdžios struktūros, vadovaujant Prezidentei, ruošiasi karui su Rusija, organizuoja visapusišką pagalbą Ukrainos oligarchams (ne tautai), kad tie irgi kariautų su ta pačia Rusija, su padidinamuoju stiklu studijuoja Briuselio ir Vašingtono nurodymus, kad neduok, dieve, kokia kita valstybė mus neaplenktų ir pirmiau už mus jų tuos nurodymus, paliepimus įvykdys. Kaip gyvena žmonės Lietuvoje – jiems, mano manymu, dzin. O kai Lietuvoje įvyksta tragedijos, tada Prezidentė kaip kulka atsiranda televizorių ekranuose ir, net nepareiškusi užuojautos nukentėjusiems, su žemėmis sumaišo netikusią Vyriausybę, ministerijas, ministrus, Seimą ir su pasididžiavimu duoda visiems nurodymus, kas tuoj pat turi būti padaryta. Ir būtent taip, o ne kitaip. Tada eilė Vyriausybės vadovui. Šis, man atrodo, ne visada ir įsigilinęs, kas įvyko, skubiai sudaro komisiją ir duoda nurodymą per mėnesį ministerijoms paruošti veiklos planą, kad Prezidentės nurodymai ir iškilusi problema būtų išspręsta. Problemos kaupėsi dešimtimis metų, o pasirodo, kad ,,mūsų elitas“ viską išspręs per vieną mėnesį ir panašios tragedijos nesikartos. Deja. Sukeliamos bangos, o kad pašalintų priežastis, dėl ko šios tragedijos nuolat Lietuvoje vyksta, labai mažai kas daroma. Kai pagalvoji, yra du variantai: arba sąmoningai nesistengia spręsti problemas, arba „mūsų elitas“ nesugeba, nepajėgus. Bet juk tiek pirmu, tiek antru atveju pilno proto žmogus taip nesielgtų – imtųsi darbo iš pagrindų, sutelktų visas jėgas. Ir tai, deja, Lietuvoje kartojasi jau visą nepriklausomybės laikotarpį – 25 metus. Taip ir gyvename, nes valdžia, mano manymu, reikiamai neanalizuoja, neieško priežasčių, nesitaria su atskirose srityse ten dirbančiais specialistais, nepajungia problemų analizei mokslo žmonių. O kas baisiausia, ir pamiškėje gyvenančiam matyti, kad valdžios viršūnėse nėra sutarimo.
Policininkai pametė narkomaną, o kartu su juo dar ir savo tarnybinį automatą. Žmogus, pasiėmęs policininkų pamestą automatą, nuvažiavo visuomeniniu transportu į namus, o policininkai penkias valandas šiurpina vilniečius, kol sugalvoja patikrinti juos ,,nuskriaudusio“ piliečio galimą buvimo vietą. Pabaiga laiminga, kaip tikroje pasakoje: policininkų skriaudikas atrastas, automatas su visais šoviniais taip pat nedingo, o vidaus reikalų ministras ir toliau liko dar laimingesnis gyventi, nes už laimingą pabaigą „eurų maišą“ gavo skylėms užlopyti (kad ateity dar ko nors nepamestų). Kai pagalvoji, jei ne narkomanas, niekas ir nebūtų sužinoję, kad Vidaus reikalų sistemoje yra labai rimtų problemų. Kas, jei ne policija, turi visą informaciją apie narkotikų biznį, alkoholio keliamas problemas, asocialias šeimas, nusikalstamą pasaulį? Kas, jei ne policija, geriausiai žino, ko reikia, kad Lietuvos žmonės jaustųsi saugiai šeimose, gatvėse, keliuose? Aš esu tikras, kad jie tai žino, bet niekaip nesuprantu, kodėl jie tiek metų tyli, kodėl tai toleruoja? Ar nereikėjo prieš „ duodant maišą eurų“ gerai išanalizuoti (tik ne per vieną mėnesį), kur tikroji problema? O gal maišo per mažai? O gal...? Todėl ir kyla abejonės valdžios kompetencija. Argi taip ir tęsis dar 25 metus?
Tėvas (vargu ar vertas to žodžio) sumeta savo vaikus į šulinį. Vėl tragedija Lietuvoje. Ir vėl scenarijus tas pats: Prezidentė televizorių ekranuose – kritika, nurodymai, Vyriausybės vadovas – nurodymai viską padaryti per vieną mėnesį ir t. t., ir t. t. Kas baisiausia ir dėl ko Lietuvoje darosi baisu gyventi, kad visi stebisi žiaurumu ir kad tokia tragedija galėjo įvykti. Bet ar tai pirmas atvejis Lietuvoje?.. Nieko neįvyko Kelmės, Kražių žemėje? Argi Seimas, Prezidentė, Vyriausybės vadovas nežinojo, kad būtent jie ir jų pirmtakai 25 metus nieko nenuveikė, kad Lietuva nenusigertų, kad kaimo žmogus turėtų darbo, jo ieškotų, o ne lauktų pašalpų ir ne gyventų iš jų, kad čia gyvenantis žmogus jaustų savo vertę, jaustų, kad jis reikalingas šiai valstybei, kad valstybė stengiasi dėl jo, dėl jo vaikų? Deja, šito tauta pasigenda. Ji jaučiasi išstumta už borto. Žmonės dar ne visi nuo alkoholio apakę. Jie mato, kaip savimi, savo vaikais, vaikaičiais rūpinasi sėdintys valdžioje. Didžioji tautos dalis per nepriklausomybės laikotarpį palūžo, todėl nėra ko stebėtis, kad žmonės iš Lietuvos bėga, žudosi, žudo savo vaikus, geria. Jie paprasčiausiai juodo tunelio gale nebemato šviesos žiburėlio. Jie mato, kad Prezidentė, be jokios savigarbos, aklai pataikaudama Amerikos reikalavimams, pažeisdama Lietuvos Konstituciją, verčia Seimą ir Vyriausybę skirti milijonines lėšas beprasmiam ginklavimuisi, o ne savos šalies vaikų, moksleivių, jaunimo gerovei. Gaila, kad Prezidentė ir jai aklai pataikaujantys politikai nesupranta, jog Lietuvos ateitį reikia sieti su vaikais, o ne su ginklais. Tai, mano giliu įsitikinimu, pražūtinga Prezidentės vykdoma politika. Niekas kitas kaip pirmiausia Prezidentė ir jos globojama Užsienio reikalų ministerija su jos ministru priešakyje privalo diplomatiniais kanalais dirbti taip, kad Lietuvai nereikėtų ginkluotis, kad tas lėšas būtų galima nukreipti Lietuvos kraujuojančių žaizdų gydymui. Deja, ne vienus metus Lietuvos žmonės atlyginimus (ir beprotiškai didelius) moka valdininkams, kurie užsiima provokacine veikla, intrigomis, o ne taikos palaikymu regione. Tai jau, mano manymu, nusikaltimas ir prieš Lietuvą, ir prieš jos žmones.
Kai pagalvoji, o kodėl Lietuvoje valdžios „elitas“ daro nusikaltimus prieš savo žmones, kodėl tai tęsiasi ketvirtį amžiaus? Prisiminkime privatizaciją (Mažeikių naftos gamykla), atominės elektrinės praradimas, bankų naikinimas, plūduras ,,Independence“. O referendumas dėl žemės pardavimo užsieniečiams? Vargu ar gali kas paneigti, kad tai nebuvo nusikalstami valdžios veiksmai prieš Lietuvos žmones, visiškas nesiskaitymas. Kodėl niekas negynė viešojo intereso? Kodėl visi per 25 metus Lietuvoje dirbę generaliniai prokurorai (jiems priklauso ši funkcija) tylėjo? Kodėl? Mano manymu, todėl, kad per visą nepriklausomybės laikotarpį Lietuva neturėjo Tautos Generalinio prokuroro. Visi prokurorai buvo valdžios. Jie visi buvo kišeniniai. Kieno generalinis prokuroras, tas ir muziką užsako. Prisiminkime, kaip elgėsi mūsų Prezidentė pasisodinusi ,,savo“. Vienam Prezidentui Lietuvoje buvo pareikšta apkalta už smulkmenas, lyginant su dabartinės Prezidentės „veikla“. Man atrodo, kad Seimas, žinodamas, kieno Generalinis, apsimeta, kad nemato tos „veiklos“. Kodėl vyko tokia kova dėl šiandieninio šalies generalinio prokuroro? Aš manau, kad valdžia ir toliau nori likti neliečiama. Šiandieninis Generalinės prokuratūros vadovas kaip nė vienas jo pirmtakas turi labai palankias sąlygas tapti Tautos prokuroru. Lietuvos žmonės kaip niekada yra ištroškę teisingumo, įstatymų lygybės. Jeigu jie pamatys realius Generalinės prokuratūros vadovo žingsnius įgyvendinant teisingumą, aš manau, tauta atsibus kaip Sąjūdžio laikais. Jie apgins savo prokurorą nuo 25 metus Lietuvą valdžiusios nebaudžiamos nomenklatūros. Sąlygos labai palankios dar ir dėl to, kad šiais metais Seimo rinkimai. Čia yra visos galimybės rinkėjams „apvalyti“ Seimą nuo ten įsigalėjusių ir Lietuvos žmones privedusių prie šiandieninių tragedijų partijų. Kitos tokios progos nebebus. Aš galvoju, kad Lietuvą gali išgelbėti tik jos žmonės, t. y. mes patys padedant generaliniam prokurorui. Seimo rinkimams reikia ruoštis sutelkus visas likusias jėgas, blaivų protą, užmiršti visus tarpusavio nesutarimus. Reikia būti pasiruošus sunkiai kovai. Ketvirtį amžiaus tarp savęs valstybės postus besidalijusios Socialdemokratų ir Tėvynės sąjungos partijos nepripažins savo klaidų, lengvai nepasitrauks, naudos visus leidžiamus ir neleidžiamus savo rankose turimus svertus. Iš šių partijų reikia tikėtis paties blogiausio – šmeižto, šantažo, kaltinimų, grasinimų, kad be jų Lietuvai bus galas. Jiems padės ir užjūris, nes nesuinteresuoti prarasti patikimą, keliais prieš juos šliaužiojančią ir aklai jų nurodymus vykdančią politinę kliką. Šiandieną mes privalome apsispręsti – būti ar nebūti Lietuvai kaip valstybei, būti ar nebūti šeimininkams šioje žemėje mums, jos piliečiams. Jeigu nesugebėsime per Seimo rinkimus parodyti, kad Lietuvoje gyvenančios tautos yra vieningos, jeigu nerasime jėgų pasakyti, kad taip gyventi mes nebenorime, kad norime, kad mus valdžia girdėtų, skaitytųsi. Jei nereikalausime radikalių permainų – Lietuvos kaip valstybės, galvoju, nebeliks. Liks teritorija prie Baltijos jūros, kurią per savo statytinius valdys tie, kurie šiandieną neleidžia mums gyvuoti pasaulyje kaip savarankiškai valstybei, gyventi taip, kaip mes patys norime, o ne kaip parsidavusiam politiniam „ elitui“ geriau. Argi mes tik to verti?
Jausdamas atsakomybę ir pareigą už mūsų gimtą kraštą, jo ateitį, pasidalinau tuo, kas mane labai slegia, kas varo į neviltį. Jokiu būdu nepretenduoju į neklystančius. Kritikuokite, diskutuokime. Žinau, kad po šios mano nuomonės paviešinimo išsišauksiu ugnį į save, bet tylėti nebegaliu. Gyvenu tarp žmonių ir gerai žinau, ką jie kalba, kuo jie gyvena, su kokiais sunkumais susiduria. Padėtis liūdna. Žmonės labai nusivylę, nebetiki, kad gali kas pasikeisti, nes valdžios „elitas“ visiškai atitrūkęs nuo realaus gyvenimo Lietuvoje. Atitrūkęs nuo žmonių. Vilniaus miestas ir likusi Lietuvos dalis – dvi visiškai skirtingos Lietuvos. Aš galvoju, kad Vilnius, jame gyvenantys žmonės ir „susuko“ mūsų politiniam „elitui“ galveles – nei akys bemato, nei ausys begirdi, kas dedasi toliau už Vilniaus bokštų. Kaimietis pasakytų – protingos galvos nesusuksi. Bet, kai pagalvoji, kad 25 metus tos pačios galvelės kiekvieną dieną mato ir girdi tą patį, tai gal ten jose kas ir išsiderina, todėl, mano manymu, visai Lietuvai būtų geriau, kad po Seimo rinkimų mes, rinkėjai, sudarytume sąlygas „persidirbusiam elitui“ pailsėti, pasitikrinti klausą ir akis. Jie visą laiką priekaištauja, kad mes, Lietuvos žmonės, nieko nematome ir negirdime, kaip pas mus viskas gerai. Visiškai teisingai – Lietuvoje nėra blogai, bet ar negalėjo būti geriau? Be to, juk niekas negali žmogui uždrausti norėti, kad gyvenimas gerėtų. Aš galvoju, reikia džiaugtis, kad Lietuvoje dar yra žmonių, tikinčių geresniu gyvenimu ir to siekiančių. O kiek jų yra – parodys Seimo rinkimai.
Pagarbiai, Eidimtas VIEVERSYS
Viensėdžiai
