Eseistika šiandien yra tapusi ne vien literatūros, bet ir filosofijos, publicistikos, interneto, televizijos objektu, apskritai – sociokultūriniu reiškiniu šiuolaikinėje visuomenėje. Jei žvelgtume istoriškai, tai esė – nedidelės apimties prozos kūrinys, pasižymintis laisva kompozicija asmenine tema, kuri traktuojama subjektyviai ir dažniausiai nešibaigtai. Tačiau turime būti sąžiningi ir pripažinti, kad ilgą laiką esė nebuvo vertinama kaip rimtas literatūrinis žanras. Tiesa, stipriausia jo raida pastebima buvo prancūzų, anglų, amerikiečių, vokiečių literatūroje – būtent šiuose kraštuose literatūros teoretikai ir kritikai kreipė į esė ypatingą dėmesį. Tuo tarpu Sovietų Sąjungos kraštuose esė ilgą laiką nebuvo būdinga ir aktuali. Prisiminkime ne tokius senus tarybinius laikus, kada žymiai populiaresni publicistikoje ir literatūroje buvo tokie žanrai kaip feljetonas, pamfletas, straipsnis, apybraiža, kurių svarbiausia užduotis buvo įvertinti vienus ar kitus faktus, atsižvelgiant į marksistinę-lenininę ideologiją. Todėl kai kurie literatūros teoretikai teigia, kad esė žanro išpopuliarėjimas Rytų Europoje tiesiogiai susijęs su režimo pasikeitimu – esė kaip niekas kitas geriausiai tiko visuomenės gyvenimo ir sąmoningumo išlaisvėjimo kontekste.
Palyginti su kitais žanrais, esė išsiveržia į priekį dėl savo atvirumo ir prieinamumo visiems, nepriklausomai nuo tavo veiklos, statuso ir pan. Be to, esė neapsiriboja vienu ar keliais siaurais, tam tikros srities klausimais – vienoje esė gali būti užgriebta itin daug ir plataus konteksto, aktualijų. Šiuo atžvilgiu eseistikai sekasi dar ir dėl to, kad, istoriškai žvelgiant, ji visada ėjo koja kojon su laiku. XX–XI amžių sankirtoje, išsiplėtojus techninėms galimybėms, kurios tapo prieinamos kiekvienam eiliniam žmogui, atsirado žymiai daugiau galimybių paskelbti apie save, apie savo požiūrį į tam tikras problemas, aktualijas. Eseistika tampa lyg ir nesudėtinga forma, padedančia reikšti savitą nuomonę apie daug ką. Žinoma, kad eseistika neatsiejama nuo kiekvienam mūsų taip būdingos individualo raiškos, savojo „aš“ ištransliavimo...
Be to, eseistika šiandien nebėra vien literatūros žanras. Dėl savo universalumo ir neapibrėžtumo eseistika įgauna galybę skirtingų raiškos galimybių (emocijų, nuotaikos, išgyvenimų perteikimas), neprieinamų kitiems literatūros žanrams, todėl peržengia įprastos literatūros formas – nedidelės apimties, nieko neįpraeigojančio teksto, neturinčio gilaus turinio (būtent į pastarąjį bruožą kritikai ypač mėgsta atkreipti dėmesį). Šiuolaikiniam žmogui esė tampa paprastu ir pasiekiamu būdu išreikšti savo mintis, vienu iš filosofavimo būdų. Esė šiandien tampa viena aktualiausių dialogo formų tarp žmonių. Esė įtraukia paprastą žmogų į kūrybinį procesą spontaniškai, neapkraudama nepakeliamomis užduotimis sukurti kažką literatūriškai sunkiasvorio. Eseistas tiesiog išreiškia savo mintis ir jas paviešina apie tai norinčiam girdėti, daro tai optimalia, jam pasiekiama forma.
Taigi, esė – savotiškas, ribinis, pasienio žanras. Visomis šių žodžių prasmėmis. Vienas šio žanro pradininkų, apibrėžėjų M. Montenis (1533–1592) (nors, tiesą sakant, yra teigiančių, kad esė, kaip mito kūrimo forma, egzistavo dar gerokai iki Montenio ir glūdėjo kitų literatūrinių formų viduje. Ji tiesiog buvo savitas filosofavimo tipas, reiškiamas nuo rašto atsiradimo pradžios) visiškai teisus: esė – ne kūrimo ar rašymo būdas, o gyvenimo stilius, santykis su gyvenimu, kada svarbiausia šiame santykyje yra tas nuostabus, pavojingas, beprotiškas ir neapgalvotas absoliučios laisvės pojūtis. Esė ne tik peržengia įvairių žanrų ribas, ji tas ribas trina, naikina. Galima sakyti, kad žanrų susipynimas yra bene svarbiausias esė principas, kada apie filosofinius objektus galime mąstyti ne pagal akademinę filosofiją, apie istorinius – be nuorodų į autoritetus, apie literatūrą – be vienos ar kitos literatūrinės mokyklos taisyklių. Eseistas kalba pats, remdamasis vien savimi. Žinoma, kad tai pavojinga. Atsiranda galimybių reikštis ir plėtotis įvairioms įtakoms, galiai, kurtis tam tikriems mąstymo šablonams. Kita vertus, kad ir kiek teigtume, jog laisvumas eseistikoje nepaprastai svarbus, vis dėlto kaip žanras esė turi tam tikrą stilistinį apibrėžtumą. Nes būtent dėl savo laisvumo esė patiria bene didžiausią iš visų stilių kopijavimo, banalumo, mimikrijos, dauginimosi pavojų. Taip atsiranda prijaukinta laisvė, banalybės tuštybė, amžinas kartojimasis...
Taigi, esė – populiaru. Esė – pavojinga. Tai riba, tai galimybė. XX a. žymaus austrų rašytojo Roberto Muzilio žodžiais tariant, esė – tai ta „lemiama mintis“, kuriai kiekvienas eseistas suras tinkamiausią išraiškos formą, suteiksiančią galimybę (tai – privalu!) rastis nenusakomoms, netikėtoms išvadoms. Esė – tai dialogas, polemika, ir visų pirma – su pačiu savimi. Svarbiausias gero eseisto klausimas, matyt, turėtų būti toks: kaip man pasidalinti savo asmenine patirtimi taip, kad tai įgautų universalią reikšmę.
O jūs – ar galite parašyti esė?
Parengė Jurgita Lūžaitė-Kajėnienė
