Šalyje paskelbus karantiną, rekomenduojama esant galimybei visas asmenines šventes (krikštynas, vestuves, jubiliejus ir pan.) nukelti, o jeigu tai nepavyksta – atsakingai laikytis rekomendacijų. Taip pat šventė negali būti organizuojami viešojo maitinimo įmonėse.

Sulaukus dvidešimties pasiūlymų konkurse „Kaunas gamina“, kauniečiai skatinami balsuoti ir įvertinti tris geriausius receptus.

Ištikimybė vertimui

,,Vertimas yra kaip moteris. Jei graži, tai neištikima. Jei ištikima, tai didelė tikimybė – nebus graži“. Šiuos išmintingus žodžius ištarė rusų poetas Jevgenijus Jevtušenka.

Spėjau išversti net du prancūzaitės Justine Dubois, gyvenusios Londone beveik visą savo gyvenimą, apsakymus. Pirmąjį iš jų,,Suplėšyti nėriniai'' jau pristatau skaitytojui. Justine buvo dailininkė, todėl jos kūriniuose vyrauja išskirtinio grožio gamtos vaizdai, persipynę su kenčiančių mylimųjų emocijomis. Autorės suvokimas apie laisvę šeimoje itin savitas ,gali būti net nesuvokiamas tradicinių vertybių židinį kūrenantiems žmonėms. Šiuo metu Justine Dubois yra atsidavusi tik rašymui. Jos mėgstamiausia vieta Londone – Kensingtono sodai. Jos mylimiausios vietovės pasaulyje – Venecija ir Džailsameris Radžastane, Indijoje.

Versti Justine Dubois apsakymus buvo kunkuliuojanti vidinė kova su savimi, iššūkis kaip vertėjai ,o kartais vieną sakinį lietuvių kalba dėliojau net pusvalandį, kad nenukrypčiau nuo teksto ir rasčiau pačius tinkamiausius gimtosios kalbos žodžius. Man vertimas – ir grožis, ir mano vidinis gyvenimas. Malonaus skaitymo.

Ramutė Čepauskaitė
Dėl vertimų kreiptis 868782057

Įžanga

Beveik visi leidybos industrijos atstovai (rašytojai ir kritikai) išdrįstų tvirtinti, jog trumpi apsakymai nebus sėkmingai parduoti, nebent prie jų kūrimo prisilietė žymaus autoriaus plunksna.Tačiau, mano išversti indų rašytojo Vikramo Karves apsakymai tokį teiginį paneigia. Indų rašytoji pirmoji knyga ,,Trumpų apsakymų kokteilis‘‘ kalba apie šiandienos miestietišką stilių, meilę bei jos stygių, išsipildžiusius ir neišsipildžiusius troškimus, ilgesį, net nuobodybę.

Jis sėdi

Visas toks surupūžėjęs

Ant slenksčio

Pagrūmodamas kumščiu

Ne taip gyventa

Oi ne taip gyventa

Nors aš kasdien

Iš savo rankų

Jį pamaitinu

Čia gailisi kažko

Čia lyg menkysta

Verkia

Nesudegė žvakė

Nespėjo
Vyno būta per maža
Per raudono labai
Išėjai
Vis skubėjai
Visada
Laukdama vėl užsidegu žvakę
O tau vis vėluoja lėktuvai
Ir pasaulio visi traukiniai

Vis užsidegu
Nesudega
Kas per žvakė
Po galais

Birutė Steponavičienė

2019 02 22 

Ir nieks

Upės senai

Nebegaili
Kai ji drėskia
Sparnus
Per slenksčius
Atiduoda save
Kad nugludintų
Akmenis

Vakar

Aklas neregį

Vedė į rudenį
Ir į delnus
Įdėjo šermukšnių
Trisdešimt metų
Žinojau
Nuo visų jie ligų
Ir negandų
Bet paukščiai
Vis nulesdavo
Ar ranka jų
Nepasiekdavo

Medžiai

Aš sodo atmintis
Kai jungės naktyje
Dangus ir žemė

Ore pleveno
Aukso dulkės

Nuogumą medžių
Pridengė šerkšnu

O jie
Lyg žvakės baltos
Laukė kibirkšties
Nukrintančios
Žvaigždės

Birutė Steponavičienė

Danielis T. Willinghamas yra Virdžinijos universiteto (JAV) psichologijos profesorius, tiriantis, kaip būtų galima pritaikyti kognityvinės psichologijos ir neuromokslo atradimus vidurinio ugdymo procese. 2009 m. D. Willinghamas išleido amerikietiškoje spaudoje puikiai priimtą knygą „Kodėl vaikai nemėgsta mokyklos?“ (angl. Why Don’t Children Like School?). Šioje knygoje autorius aptarė daugybę su kasdieniu mokyklos gyvenimu susijusių problemų ir pabandė pasiūlyti atsakymus, pagrįstus neuromokslo ir kognityvinės psichologijos atradimais. 

Nerimas – dažniausiai nemalonus ir varginantis jausmas, kurio norisi kuo greičiau nusikratyti. Tačiau slopinamas ir ilgai viduje kaupiamas nerimas gali apie save prabilti pačiais netikėčiausiais būdais – net ir fiziniais simptomais, kuriuos lengva sumaišyti su kūno ligomis. Tad kaip suprasti, kad patiriamo nerimo yra perdaug ir jau turėtume susirūpinti?

Pastaruoju metu dažnai girdime, kad stresas ir nerimo sutrikimai vis dažnesni paauglių gyvenime. Maždaug trečdalis paauglių JAV sako, kad yra jautę tikrai stiprų nerimą. 62 proc. universiteto studentų JAV teigia, kad jie nuolat jaučia stiprų nerimą. 

Kai tėvynėje ir iš knygynų lentynų, ir iš internetinės prekybos portalų buvo šluojamas jau trečias Kristinos Sabaliauskaitės romano Petro imperatorė tiražas, o autorė per įvairiausias medijas dalino interviu ir aiškino šio romano atsiradimo istoriją, galų gale, kai užvirė aršios diskusijos, dėl kokių gi priežasčių perkamiausia Lietuvoje knyga nebuvo įtraukta į geriausių metų knygų penketuką, o apie šį sprendimą savo nuomonę reiškė tokia gausybė su literatūra susijusių ar nesusijusių asmenų, į visą šį linksmą spektaklį turėjau laimės žvelgti iš tolo. Mat kaip tik tada buvau vienoje iš romano veiksmo vietų, kitaip sakant, „sėdėjau priešo apkasuose“, pačioje jų šerdyje ieškodama dingusio, romane taip išaukštinto Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės spindesio likučių. Iš tokios distancijos viskas atrodo gerokai paprasčiau, ir vis dėlto nuostabu, kad knyga šiandien gali kelti tiek diskusijų ir emocijų.