Lietuviams tarpukariu ne kartą ir ne du buvo kilę minčių, kaip iš JAV pasiekti Lietuvos laikinąją sostinę – Kauną. Po 1933 metais tragiškai pasibaigusio Stepono Dariaus ir Stasio Girėno transatlantinio skrydžio jų žygdarbį 1935-aisiais užsimojo pakartoti kitas lakūnas – Feliksas Vaitkus.
Laimius STRAŽNICKAS
Transatlantiniai užmojai
1933 metais liepos mėnesį tragiškai pasibaigęs S. Dariaus ir S. Girėno skrydis per Atlantą sukrėtė visą pasaulį, tačiau neatgrasė nuo mėginimų įgyvendinti jų testamentą, kuriame sakoma: „Jei Neptūnas ar galingasis audrų Perkūnas ir mums bus rūstus – pastos mums kelią į Jaunąją Lietuvą ir pašauktų LITUANIKĄ pas save, – tada Tu, Jaunoji Lietuva, turėsi iš naujo ryžtis, aukotis ir pasirengti naujam žygiui, kad audringųjų vandenynų dievai būtų patenkinti Tavo pastangomis, pasiryžimu ir nekviestų Tavęs į Didįjį Teismą.“
Po tragedijos prabėgus keliems mėnesiams, Amerikos lietuvių savaitraštyje „Tėvynė“ pasirodė skelbimas, kuriame buvo kviečiama 1934 metais baigti Dariaus ir Girėno pradėtąjį darbą – iš Niujorko be nutūpimo pasiekti Kauną. Ši mintis kilo Lietuvos karo lakūnui Povilui Nakrošiui, tuo metu viešėjusiam už Atlanto. Tačiau šis kvietimas nesulaukė nei Amerikos lietuvių aviatorių, nei Amerikos lietuvių visuomenės pritarimo.
1933-iųjų rudenį Amerikos lietuvių padangėje šmėkštelėjo kita pavardė – skristi per Atlantą pasiryžo lietuvių kilmės lakūnas Juozas Janušauskas (Joseph R. James). Organizuoti antrąjį transatlantinį skridimą ėmėsi tuo metu susikūrusi Amerikos lietuvių transatlantinio skridimo sąjunga (ALTASS). ALTASS iniciatorių komitetas pasirašė sutartį su patyrusiu pilotu J. Janušausku, skraidžiusiu apie 4 tūkst. valandų.
Tačiau besiruošiant skrydžiui tarp jo ir ALTASS vadovybės kilo nesutarimų, mat pilotas iškėlė nemažai reikalavimų. Be kita ko, lakūnas reikalavo, kad Amerikos spaudoje jo neminėtų lietuviška pavarde, o vadintų Josephu R. Jamesu. Tad ALTASS valdyba atmetė J. Janušausko reikalavimus.
1934 metų gegužės 13 dieną iš jo lėktuvą perėmė vienuolika metų jaunesnis 27-erių JAV karo aviacijos atsargos leitenantas Feliksas Vaitkus. Jis, kaip, beje, prieš tai ir J. Janušauskas, turėjo dalyvauti visose aviacijos dienose, pokyliuose, šventėse, kurios buvo rengiamos skrydžio garbei.
F. Vaitkus gimė 1907 metų birželio 20 dieną Čikagoje. Jo tėvai 1904 metais emigravo į JAV iš Rygos, kur jo tėvas Antanas dirbo Rusijos geležinkelių mašinistu. Tėvas buvo kilęs iš Lukošaičių kaimo, nuo Gruzdžių, motina Marija Stankevičiūtė – iš Žagarės.
F. Vaitkus buvo inteligentiškas, ramaus būdo, gabus, stropus jaunuolis. Baigęs mokyklą, jis mokėsi Čikagos universitete, vėliau – Kalifornijos aviacijos mokykloje ir baigė aukštuosius aviacijos kursus. 1934 metais jis vedė amerikietę Martą Brotz.
JAV kariuomenėje F. Vaitkus skraidė bombonešiais, naikintuvais, žvalgybiniais lėktuvais, dirbo instruktoriumi. Tuo metu, kai buvo ruošiamasi skrydžiui į Lietuvą, pilotas jau buvo skraidęs per tūkstantį valandų.
Skrydis baigėsi Airijoje
Daug laiko istorinės medžiagos tyrinėjimui paskyręs Lietuvos aviacijos muziejaus vyresnysis muziejininkas ir kolekcininkas Jonas Čepas pasakojo, jog visus paruošiamuosius darbus prieš skrydį atliko pats Feliksas kartu su savo uošviu Entoniu Brotzu. Anksčiau nupirktas aštuonvietis lėktuvas „Lockheed Vega 5B“ buvo rekonstruotas – variklis pakeistas naujesniu, įtaisytas naujas propeleris ir įdiegta labai svarbi naujovė – įmontuotas radijo kompasas.
Apie tokį S. Darius ir S. Girėnas galėjo tik pasvajoti... Be abejo, tokiam tolimam skrydžiui reikėjo daug kuro atsargų, todėl E. Brotzas, išėmęs keleiviams skirtas vietas, sumontavo aštuonių sekcijų kuro baką. Pasiruošimas skrydžiui kainavo apie 2 mln. JAV dolerių (perskaičiavus pagal dabartinį JAV dolerio kursą).
1935 metų gegužės pabaigoje lėktuvas jau buvo paruoštas skrydžiui. Tačiau tą vasarą oro sąlygos skrydžiams per Atlantą buvo itin blogos: audrų ciklonai, priešpriešiniai vėjai, rūkai... Teko laukti tris mėnesius, kol meteorologinė tarnyba pranešė, kad virš Atlanto oro sąlygos yra vidutiniškos ir per artimiausias 24 valandas per daug nesikeis. Tad 1935 metų rugsėjo 21 dieną 6.45 val. iš Niujorko „Floyd Bennet Field“ aerodromo „Lituanica II“ pakilo skrydžiui per Atlantą į laikinąją Lietuvos sostinę.
Netrukus virš Atlanto „Lituanica II“ pateko į ištisinę debesų zoną. Pilotas net 17,5 valandų skrido tik pagal prietaisus, kartais pliaupiant lietui ir krintant šlapdribai. Jo sūnus Filypas Vaitkus (Phillip A. Waitkus) prisimena savo tėvo įspūdžius iš legendinio skrydžio.
Tėvas jam pasakojęs, kad sudėtingomis oro sąlygomis, kai apledėjęs lėktuvas iš 4 km aukščio staiga ėmė smigti žemyn, nebeliko nieko kito, tik melstis. Tik per dešimt pėdų virš Atlanto bangų pavyko išlyginti lėktuvą ir vėliau pakilti į pusantro kilometro aukštį. Ledas nutirpo, tačiau lėktuvas pateko į smarkų lietų, trukusį tris valandas. Priartėjęs prie Airijos krantų pilotas pastebėjo, kad kuro siurblys leidžia benziną, tad paaiškėjo, kad nepasipildžius kuro Kauno pasiekti nepavyks. Teko ieškoti, kur nusileisti.
Tam tinkama vieta pasitaikė Airijoje, Balinrobo rajone. Ten pilotas nusižiūrėjęs pievą, kurioje ganėsi keli arkliai. Nubaidęs tuos arklius F. Vaitkus bandė nutupdyti savo lėktuvą. Jis ketino čia patvarkyti siurblį ir, pasipildęs degalų, geresniu oru toliau tęsti kelionę. Tačiau šoninio vėjo gūsis besileidžiantį lėktuvą bloškė į šoną. Dešinysis sparnas užkabino žemę ir lėktuvą ėmė sukti. Nuo smūgio nulūžo sparno galas, buvo palaužta važiuoklė ir propeleris. Vis dėlto pilotas liko sveikas ir gyvas.
Beje, neplanuotas nusileidimas Airijoje buvo išpranašautas lemtingų ženklų. Feliksas, ruošdamasis skrydžiui, nuvyko aplankyti rančoje gyvenančių savo draugų. Jie augino arklius. Felikso žmona paėmė cukraus gabaliuką ir padavė vienam arkliui. Šis, grybštelėjęs cukrų, jos delne paliko penkialapį dobilėlį, o dobilas laikomas Airijos simboliu. Draugai pradėjo juoktis, sakydami, kad Feliksui bus lemta nusileisti Airijoje. Kartą po bandymų įstūmęs lėktuvą į angarą pilotas pastebėjo, kad prie lėktuvo uodegos prilipęs vėlgi dobilėlio lapelis...
Per 22,5 val. (šis laikas užfiksuotas Felikso ranka lėktuvo borto žurnale) nuskridęs 5 100 kilometrų ir ne itin sėkmingai nusileidęs Airijoje F. Vaitkus suprato, kad pasiekti galutinio kelionės tikslo jam nepavyks – norint vietoje remontuoti lėktuvą būtų prireikę daug laiko ir lėšų.
Lietuviai jam patarė lėktuvą verčiau išmontuoti, sukrauti į konteinerius ir laivu iš Dublino išplukdyti į Klaipėdą. Viskas taip ir įvyko. Airijoje mechanikai jam padėjo išmontuoti lėktuvą, supakuoti ir lėktuvas išvyko jūrų keliu.
F. Vaitkus Lietuvoje
Nusileidęs Airijoje „Lituanicos II“ pilotas įvairiomis transporto priemonėmis pasiekė Klaipėdą. Čia jis buvo garbingai sutiktas, įsodintas į lėktuvą „ANBO IV“ ir karo aviacijos lakūno parskraidintas į Kauną.
Amžininkai užfiksavo, jog tokio didžiulio dėmesio F. Vaitkus tikrai nesitikėjęs. Jis manęs, kad neįvyko nieko ypatinga, o pasirodo, jo laukė didžiulės minios žmonių. Sutikimo iškilmėse nutiko vienas juokingas įvykis. Kai į tribūną sulipo daug žmonių ir pradėjo sveikinti pilotą, staiga scena ėmė grimzti žemyn – jos grindys neatlaikė svorio. Stovėti ant scenos liko tik F. Vaitkus ir dar keli. Tačiau niekas nebuvo sužalotas.
Lietuvoje F. Vaitkus užtruko mėnesį. Į vyro tėvynę atvyko ir jo žmona Marta. Svečiai buvo priiminėjami ir apdovanojami įvairiose įstaigose. Geležinkelio vadovybė jiems skyrė nemokamus bilietus kelionėms po Lietuvą. Jie aplankė Kryžių kalną prie Šiaulių, užsuko į tėvo gimtinę – Lukošaičių kaimą prie Gruzdžių, vėliau apsilankė motinos gimtinėje Žagarėje. Tuose miesteliuose buvo Felikso Vaitkaus vardu buvo pavadintos gatvės.
F. Vaitkui buvo pasiūlytos geros sąlygos likti Lietuvoje – gera alga, aukštas karinis laipsnis. Tačiau jis viso to atsisakė ir nusprendė grįžti į JAV.
Lietuvos vyriausybė nusprendė apdaužytą lėktuvą nupirkti ir už tai sumokėjo F. Vaitkui 90 tūkst. litų. Vėliau suremontuotas lėktuvas pradėjo tarnauti Lietuvos karo aviacijai.
Ne mažesnės pagarbos lakūnas sulaukė ir grįžęs į JAV. Trejus metus jis toliau dirbo aeronautikos inžinieriumi. Antrojo pasaulinio karo metais JAV karinėse pajėgose F. Vaitkus dirbo bombonešių „Boeing“ bandytoju.
1939 metų spalio 27 dieną Vaitkai susilaukė sūnaus Filypo. Jo sūnus, kuriam šiuo metu jau 76-eri, pasakojo, kad jų namo rūsyje buvo laikomi įvairūs apdegę prietaisai. Savo tėvo jis klausęs, kas tai. Tėvas jam paaiškino, kad vieną rytą jis atėjęs į aerodromą bandyti bombonešio, tačiau vadas jam neleidęs to daryti, o skyręs kitą užduotį. Pakilęs šis lėktuvas užsidegė ore ir jį pilotavę kolegos žuvo. Tą tragišką įvykį priminė Vaitkų namo rūsyje saugomos įvairios apdegusios detalės iš to lėktuvo, kuriuo tik dėl atsitiktinumo neskrido jo tėvas.
Pats F. Vaitkus, ištiktas širdies priepuolio, mirė 1956 metų liepos 25 dieną Vokietijoje, sulaukęs vos 49-erių.
Antrojo pasaulinio karo metais JAV lietuviai rinko pinigus ir nupirko karo lėktuvą, kuris turėjo tęsti S. Dariaus ir S. Girėno pradėtą žygdarbį, tačiau apie „Lituanicą III“ daugiau nebuvo nieko girdėti.
Atmintis amžina
F. Vaitkaus skrydis per Atlantą – vienas svarbiausių įvykių Lietuvos aviacijos istorijoje. Lakūnas F. Vaitkus – vienintelis lakūnas, 1935 metais perskridęs Atlanto vandenyną ir pirmasis transatlantinio skrydžio metu panaudojęs radijo kompasą. Iki tol, skrisdami po vieną, Atlantą buvo įveikę tik penki lakūnai.
Airijos Mėjo grafystės, esančios netoli Balinrobo miestelio, kur nusileido F. Vaitkus su „Lituanica II“, lietuvių bendruomenė jau devintus metus iš eilės organizuoja sąskrydį „Mums vis dar reikia sparnų“. Šiam skrydžiui atminti jo 80-mečio proga šiemet Balinrobe iškilmingai atidengtas ir pašventintas paminklas – sumažinta „Lituanicos II“ kopija.
F. Vaitkaus skrydį lėktuvu „Lituanica II“ šiandien primena dar 1993 metais šalia Lukošaičių kaimo tautodailininko Petro Rimo sukurtas paminklas. Paminklo pastatymo iniciatoriai – ūkininkas Mečislovas Šimaitis ir žurnalistas Algimantas Puodžiūnas. 2005 metais Linkuvoje paminklą šiam įvykiui įamžinti sukūrė ir skulptorius Juozas Šlivinskas.
Lietuvoje išleistos net keturios knygos, sukurti keli dokumentiniai filmai, pasakojantys apie lėktuvo „Lituanica II“ skrydį ir jo lakūną. F. Vaitkaus vardu pavadintų gatvių yra Gruzdžiuose, Žagarėje, Kaune, Vilniuje netoli oro uosto.
Lietuvos aviacijos muziejuje saugomi „Lituanicos II“ modelis ir metalinė lėktuvo variklio gaubto nuolauža.
Paminklinis akmuo F.Vaitkui atminti.
Istorinės tiesos paieškos
„Aš visada džiaugiausi, kad gyvenu savo dėdės vardu pavadintoje gatvėje“, – juokiasi komunikacijos specialistė, Lietuvos motociklų sporto federacijos (LMSF) komisijos narė Birutė Vaitkutė, kilusi iš Žagarės.
Birutė pasakoja, jog savo senelio tėvo pusbrolio F. Vaitkaus žygdarbiu ji domisi nuo pat vaikystės „Mane labiausiai stebina, kad 27-erių metų iki ausų įsimylėjęs vaikinas, kuriam dar visas gyvenimas prieš akis, ryžtasi tokiai avantiūrai, kuri galėjo baigtis tragiškai. Tas noras pasiekti kažką įspūdinga gyvenime mane labai įkvepia“, – prisipažįsta B. Vaitkutė, neseniai grįžusi iš F. Vaitkaus skrydžio 80-mečio minėjimo Airijoje.
B. Vaitkutė sako, jog panašūs lietuvių žygdarbiai kiekvienam lietuviui suteikia stiprybės ir skatina solidarumą, norą ieškoti didesnių iššūkių. „Todėl ir atsiranda renginiai iš entuziazmo. Juk ne viską gali daryti tik už pinigus“, – sako motociklų turizmo renginių organizatorė, šiai datai paminėti inicijavusi šventę Kaune Aleksoto oro uoste.
„Kuo daugiau sutinku žmonių, gvildenančių „Lituanicos II“ skrydžio temą, tuo labiau jaučiu, kad būdama jos piloto giminaitė ir aš negaliu tylėti. Man svarbu, kad apie šį istorinį žygdarbį sužinotų kuo daugiau Lietuvos žmonių. Todėl jaučiu didelį norą ir pareigą priminti tą įvykį Lietuvos žmonėms“, – entuziastingai kalba B. Vaitkutė.
F. Vaitkaus giminaitė sako, jog puoselėja didelį norą aplankyti ir savo gimines, gyvenančius JAV, tačiau važiuoti vien kaip turistė nenorėtų. „Jaučiu didesnę pareigą. Jei žygdarbį įvykdė man artimas žmogus, tad gal ir aš turėčiau įnešti didesnį indėlį“, – samprotauja pašnekovė, pasiryžusi atiduoti dar daug jėgų, kad būtų išsaugotas jos dėdės žygdarbio atminimas.
