Mažeikių kraštą garsina ne vienas amatininkas, savo amatui atidavęs visą širdį, aistrą, atsakingumą, profesionalumą ir laiką. Šiemet du kaimynai – Sedos miestas ir Židikų miestelis – gali didžiuotis gavę tautinio paveldo produkto sertifikatą. Sediškiai puikuojasi pusmarškone koše, o židikiškiai – žemaitiškais sijonais, liemenėmis, prijuostėmis, vyriškomis kelnėmis, rankšluosčiais, audžiamais Židikų kultūros centre tautodailininkės Irinos Klemenienės.
Pradžia – auginami sodai
Centro darbuotoją – edukacinių renginių organizatorę I. Klemenienę nuo jaunų dienų traukė menas – dar besimokydama Skuodo vidurinėje mokykloje ji lankė Skuodo vaikų muzikos mokyklos (dabar Skuodo meno mokykla) fortepijono klasę. Ją lydėjo ir tebelydi daina – dainuoja centro kolektyve, gieda bažnyčios chore. Tiesa, dabar, kaip ji pati sako, užmetė dainą – laiko stinga. Kartą Klaipėdos universiteto, kur studijavo sūnus, vienoje auditorijų pamatė lubas sodais nukabintas. „Tada žiūrėjau ir galvojau, kaip tai reikėtų padaryti – gal 2004-ieji buvo, tuo metu internetu nesinaudojau. Na ir ką, prisiskyniau šiaudų ir pradėjau mėginti, be jokio pavyzdžio, vien iš nusižiūrėjimo. Ir pavyko, toks nedidelis pirmasis sodelis buvo. Ne vieną nenusisekusį esu sudeginusi. Pradžioje nežinojau, kaip susikarpyti, kad reikia kirpti tik aštriomis žirklėmis, įtrūkusius klijuoti bespalviu laku. Trūkusių žinių davė kursai DRMC. Taip ir ėmiau auginti sodus. Mano darbus pastebėjo Židikų kultūros centro direktorė Deimantė Mačiulienė. Derlių parodžiau. Pasiūlė fojė lubose pakabinti – tai busiąs mūsų veidas. Taip ėmė mūsų sodai ir kitur keliauti – veždavome kaip dovanas“, – ėjimą link meno prisimena tautodailininkė.
Prilipo audimo staklės
Centro direktorė D. Mačiulienė norėjo išskirtinės Židikų miestelio veiklos, tad pasiūlė bandyti austi.
Pirmos nusipirktos nevisai tinkamos staklės suvedė su audimo staklių meistru iš Ylakių (Skuodo r.) Jonu Korsaku ir jo žmona audėja. Vienas stakles tvarkė, kita audimo meno mokė. Būtent Marijos Koraskovienės dėka Irina pakliuvo į audimo seminarą Platelių tradicinių amatų centre. Iriną čia viskas žavėjo, daug kas atrodė jai neįveikiama. Bet... Kitą kartą, plateliškių audėjų paskatintos, Židikų kultūros centro darbuotojos atvyko čia, kai viešėjo švedai (būtent audėjos iš Švedijos padėjo plateliškiams atgaivinti audimo tradiciją). „Atvykome ne tuščiomis, o su savo audiniais – buvau nusiaudusi tautišką sijoną, dimo keturnytį takelį, kitus gaminius. Jie susidomėjo, dar juokavo, kad nuo sunkiausio dimo takelio audimo pradėjome. Pasidomėjo, ko mes norėtume, susakėme, kad reikia staklių, skietų, nes jie labai brangūs. Ir štai nei keli mėnesiai nepraėjo, gauname žinią, kad atvyktume į Žemaičių Kalvariją pasiimti“, – apie laukiamą siuntą prisimena Irina. Tada jas pasiekė net aštuonerios staklės, tarp jų ir mažos edukacinės. Visas jas surinkti vėl padėjo ylakiškis meistras.
„Mokino švedai, kaip jos yra pakinkomos. Ir pradėjom – į vienas įsimetėm žemaitiškus sijonus, į kitas liemenes, vyriškas kelnes, prijuostes – na, ir audžiam“, – sako Irina, džiaugdamasi, kad dabar, kartu su edukacinėmis, turi apie 15 staklių. Taip 2018 metais gimė Židikų kultūros centro audimo klubas „Linas“. „Dėkingi a. a. Angelei Rupkutei, kuri pirmoji patikėjo mumis, kad reikalingus kultūros centrui rūbus patys nusiausime, ir skyrė nemažą sumą siūlams įsigyti“, – prisimena pašnekovė, pasak kurios, siūlai vienos spalvos parduodami tik dideliais kiekiais.
Edukacinės veiklos pradžia
Kartu su Irina audžia ir audimo staklėmis iniciatorė centro direktorė Deimantė Mačiulienė, šiuo metu esanti vaiko auginimo atostogose,Birutė Butkuvienė. Pasak tautodailininkės Irinos, jos audžia dėl savęs, nes nori pasisiūti tautinius žemaitiškus rūbus. Nemažai audinių tampa dovanomis. Austi dimo takeliai pasiekė ir neseniai Mažeikiuose viešėjusią pirmąją šalies ponią Dianą Nausėdienę.
Įvaldžius audimo amatą jo paslaptimis, grožiu prieš pora metų imta dalintis ir su kitais – pradėjo vesti edukacinius užsiėmimus, dažniausiai jie yra išvažiuojamieji. „Kartu su kolege Ilona Michalenkoviene į mašiną ir važiuojame. Mokinome ir eglutės žaisliukus iš šiaudų verti. Mažiukai sodeliai – paukšteliai, namukai. Turime edukaciją „Lino kelias“, kurios metu supažindiname, kaip buvo linas auginamas, apdorojamas. Dalyvaujame daugelyje renginių ne tik Mažeikių, bet ir kaimyninių Akmenės, Plungės rajonų, pabuvojome Palangoje – sodų vėrimas, Klaipėdoje su audiniais. Gražus bendradarbiavimas sieja su Lazdynų Pelėdos muziejumi Paragiuose, kviečia į ten vykstančią klojimų teatrų krivulę“, – porina Irina apie vykdomą veiklą, kuriai negaili ir laisvadienių.
Sulaukia lankytojų ir edukacijos centre – dažniausiai tai žemesnių klasių mokiniai, ateina kaimelio moterys. Šiuo amatu daugiau domisi jaunesni. Edukacinius audimo užsiėmimus vedanti I. Klemenienė pastebi, kad populiariausi kuciniai takai ant grindų, kuriuos per pusdienį, atėjus į edukaciją, galima nusiausti.
Naujų motyvų paieška
Tobulėjant audimui nuo senųjų motyvų pereita prie sudėtingesnių, bet, svarbiausia, stengiamasi išlaikyti tradicinius tautinių audinių raštus. „Pasisemiu žinių iš Mažeikių muziejaus, sau sijoną nusiaudžiau pagal muziejaus eksponatą, net ir spalvos beveik tokios pat. Idėjų randu Plateliuose, pas palangiškę audėjų audėja Zitą Baniulaitytę, Zita Paulikienė iš Gargždų daug padeda. Jos yra glauniausios Žemaitijos audėjos. Galima sakyti, jos diktuoja madą. Kiekviena audėja įdeda savo – ar spalvą, ar dryžuotumą, nors stengiamės laikytis tradicijų. Kaitaliojame daugiausia spalvas, ornamentus minimaliai. Naujos idėjos negimsta savaime, jas „gimdau“ ir vakarais, nes namuose turiu stakles, dabar bandau naują sijoną. Pasidarai vienokį pavyzdį, kitokį, nusipaveiksluoji ir žiūri, dar kito nuomonės paklausiu, kuris gražesnis. Norisi į Telšių muziejų nuvykti, sako yra gražių eksponatų“, – teigia audėja, pažymėdama, kad neužtenka pasižiūrėti, dar reikia išausti tai, ką matome ne pagal schemą, o pagal pažiūrėjimą.
Darbai įvertinti sertifikatu
Irina Klemenienė sako, kad audimas labai įtraukė, priėmė kritiką, taisė savo audinius ir apie jokius sertifikatus net negalvojo. Svarbiausia buvo nusiausti rūbus. „Galima sakyti iš Vilniaus numetė idėją. Meno vadovo Jono Vaišvilo dukra, dirbusi Vilniuje, vienai mažeikiškei užsiminė, kad nėra viešojoje erdvėje jokios informacijos apie židikiškių audimą. Tai ji ir užsiminė apie sertifikatą“, – apie paskatinimą iš šalies prisimena tautodailininkė.
Norint gauti tautinio paveldo produkto sertifikatą, reikėjo nueiti ir ilgą „popierinį“ kelią. Tuo užsiėmė Židikų kultūros centro l. e. p. direktorė Vida Abrasonienė. „Tai jos nuopelnas, kad gavome sertifikatą. Prie audimo ištakų stovėjo centro direktorė D. Mačiulienė, o tos minties rutuliavimą – sertifikatą – įgyvendino ją pavaduojanti V. Abrasonienė. Mes sertifikatą gavome visiems gaminiams, kuriems ir prašėme – žemaitiškiems sijonams, liemenėms, prijuostėms, vyriškoms kelnėms, rankšluosčiams. Kocinių takų gaila neįrašėme, bet ateity gal dar kažką sugalvosime“, – sako audėja, džiaugdamasi, kad edukacijos centre įrengtas geras apšvietimas, gražūs stendai. Už visą organizacinį darbą Irina dėkinga l. e. p. direktorei V. Abrasonienei.
Pasak tautodailininkės, sertifikatas – tai postūmis tobulėti, plėsti savo veiklą, orientuotis į paprastesnius audinius, kuriuos galima greitai ir lengvai nusiausti ir kurie žmonėms reikalingi, pavyzdžiui, kociniai takai. Planuojama su dimo staklėmis austi žemaitiškus rankšluosčius. „Kelis balto lino rankšluosčius su raudonais galais nuaudžiau – tradiciniai žemaitiški. Labai žmonėms patinka. Noriu austi mandresnius takus. Stengiamės įvesti ir naujų elementų savo audiniams“, – sako Irina, teigdama, kad iš pomėgių dabar liko audimas.
Darbas – tai pomėgis
Įsišnekėjus dar priduria, kad mėgsta ir siūti, net pažymėjimą siuvėjos turi – tik viskam laiko nebeužtenka. Yra įgijusi apdailininkės kvalifikaciją (jį įvardija irgi kaip meno sritį), šios žinios labai padėjusios, kai statėsi namą.
„Namuose turiu stakles, puse didelio kambario užima. Juk būna ilgi vakarai, atostogos, tai ir prasideda kūryba. Audžiu audinius, iš vieno jų manau pasisiūti sarafaną. Namuose daugiau eksperimentinis, ieškojimų audimas. Darbas yra mano pomėgis, todėl galiu sakyti, kad į darbą – kaip į šventę. Didelė laimė dirbti mėgstamą darbą, čia galiu save realizuoti – dideli arimai dar laukia“, – baigdama pokalbį sako tautodailininkė I. Klemenienė.
Autorės nuotr.
